katukas nuostabiai rūko

Kol mes netikim (labiau netiki tu), aš tave myliu taip, kai šypsaisi  vidurnaktį pagalvei, kai gaudai gatvėj balsus panašius į tavo, kai pamatai kieno nors akis, lūpas, ar kokį paprastesnį organą, kad ir svetimo žmogaus antakius, ir pradedi matyti tave.

Tu nežinai ,kaip žaviai tu rūkai: rūkantis tu ant suoliuko, apsiniaukę, tu mąstai , tuoj lis; rūkantis tu ant žolės, spigina saulė, vakarėja, šilta, tu šypsais, atviros akys; rūkantis tu, ant lovos, ramu, prieblanda, nuoga nugara. pastarasis mano mėgstamiausias. ir kai suki tabaką, susuki iki galo, tik tada palaižai, ne taip kaip aš, iš pradžių vieną pusę, tada tik lipdau. tu viską meistriškai sulipdai akimirksniu, popierių ir trupinius paverti pavidalu. surūkai truputį, duodi man lyg niekur nieko, ir sukiesi sau antrą.

Tu nežinai , kokie žavūs tavo Taip, ir dar žavesni Ne, bet visus rekordus kerta tavasis Galbūt.Ir visas tas laikas, ir visas tas Nemigos grojimas užsimerkus , apsikabinus gitarą, kai ji išsiderinus griežė savo raudas. Labiausiai atmintin įsiropštė "dabar paskutinis kartas, daugiau nebegrosiu " , o po kelių akimirkų gitara vėl skambėdavo. Ir tai nebuvo romantiška, tai buvo fakin sadistiška ir nyku. Be visų tavo Galbūt aš nebūčiau sužinojus ką reiškia verkti. Verkti prieš pilnatį atsisėdus mažam balkone , ir suprasti , kad TIEK mylėti iš savęs niekada nesitikėjau. Te būna palaimintas tas tavo klaidžiojantis Galbūt.

Man patinka, kad ant savęs nešioji tą energetikos bombą su dviem mazgais.
Ir dar man patinka , kad mūsų akys vienodos.

Ir tu neįsivaizduoji, koks buvai gražus tada , kai sakei, kad nemyli. daug ką man sakei.

 tai yra, ir bus nuostabu .

Inkstai it ant debesų

Filmą pertraukia reklama:

Žmogus sėdi valtyje ir reklamuoja palengvėjimą. Ne taip supratot, jokių espumizanu pilve uraganų ir kitų nusišikimų jis nereklamuoja. Reklamuoja tą elementarų neuraganišką palengvėjimą. Plaukia jis ta valtim , išsišiepia į kamerą ir užkietėjusio optimisto balsu taria:
- Matote? Viens du ir palengvėjau, dabar ramiai galiu sau plaukioti valtimi, nesirūpindamas, kad mano sunkus vidus mane paskandins. Dabar mano inkstai it ant debesų! Tik šiandien nuolaida jūsų palengvėjimui, skambinti  savo likimui šiandien kaip niekad apsimoka !

Žiūrovai  žiovauja, kai kurie kemša spragėsius, kiti bėga į tualetą nuo uraganų, treti sėdi ir spokso į kino salėje esančius plakatus,  ir jų visų moraliniai inkstai toli gražu ne ant debesų,

pfff ,- pagalvoja, - lyg aš sedėčiau supistoj valty.

kad jie žinotų.

Aptrupėjęs balansas

Trapumo jausmas turi daug spalvų, kartais tai primena lengvumą ar net laisvę. Trapaus gyvenimo spalva yra bespalvė. Vienintelis brūkštelėjimas ne į tą sakinį, ir viskas gali būti sugadinta. Reikės sulankstyti visą knygą į gniužulą, išmesti nuo šeškinės stogo, sutrupėti į gabalus ir nežinia (galbūt, kadanors) pradėti iš naujo rašyti, jau kitam kūne, kitu pavidalu, gal akmens, gal saulės, gal savartyno katės.
TAIP TRAPU. O drebančiom rankom dar sunkiau rašyti. Telieka apkaltinti visą pasaulį, gali ieškoti kaltų , gali jų neieškoti, viesvien  galutinė teisiančijo žvilgsnio stotelė bus tavo paties pasimetęs veidas be senatvės raušklių, gal tik nemigos ratilais po akimis.
esi jaunas, bet trupa ir jauni. dažniau jauni.

tie. klebonai.

Vos  matomų apyminčių  prievartavimas – legalu. Nereikės nekaltai tvirtinti mentams „kad ji pati prašė“  (nors po velnių, mintys niekada nepasiprašo, jas arba trauki arba meti  atgal į smilkinių unitazą), pomirtinėj areštinėj miegot irgi nereikės.

Dalykai vykstantys prieblandoje  dažniausiai ir lieka tik prieblandoje, atsiduodančia pelėsiais, dar šiltom košmariškom indulgencijom, nežinia kokių klebonų pasirašytom.

Kiekvienai mano akimirkai vadovauja ratelis klebonų su užrištom akim ir burnom, jie nemoka šnekėti, ir girdėti nemoka. Matyti niekada ir nemokėjo. Klebonai - aklosios dėmės pasirašančios dokumentus už mano tylos nuodėmę.

Tyla kenkia, yra beprasmė tiek, kiek gali turėti beprasmybės sapnai, kuriuos susapnavai:  vos atsikėlęs prisimeni, o po kavos su pienu puodelio iš visos istorijos apie jūsų nuostabų pasąmoninį gyvenimą lieka tik vaizdų nuotrupos apie kokį vaiką kibire ar keli aktorių veidai.

Tas pats ir su mažais pragiedruliais tarp mūsų smilkinių unitazų.