virvės

Gimiau po plyšusia žvaigžde.
Gimiau po šūdų gabalais .
Įsivaizduokit, kad einat senu, klibančiu, byrančiu tilteliu ,kurį palaiko tik dvi virvės, su kas antra iškritusia lentute. Kiekvienas žingsnis gali būti arba mirtis, arba geresnis rytojus.
Skamba kaip gyvenimas, ar ne. Skamba, kaip normalus kiekvieno žmogaus kelias.
O dabar įsivaizduokit, kad dar neįpusėjus to tiltelio, bet jau daug nuėjus, abi virvės ima ir nuplyšta.
Tiesiog.
Ima.
Ir
Nuplyšta.
Nuplyšta tada, kai jau tikiesi, kad peršoksi netgi kelias lentutes vienu žingsiu. Krenti į uolas, daužaisi, kraujuoji, kraujuoji, kraujuoji, nieks negirdi, nes bedugnė per toli, o tu kraujuoji, rėki, verki, kepi blynus, kad ir ką tu darai, NIEKAS TAVĘS NEGIRDI.
O virvės? Virvės nutrūkusios, bet jos nesidaužo į uolas, jas mato ir girdi, virvės liūdnai sau kabo, bet jas greitai vėl suriš į naują tiltelį.
Manęs nieks nė nežada surišti į ką nors. Tegu krenta tas šūdo gabalas, tiesiai į dar vieną uolą. Jei kas mane ir girdės, tai tik mano aidas, kažkur graudžiai veblenantis žodžius :
Tiesiog.
Ima.
Ir.
Nuplyšta.