virvės

Gimiau po plyšusia žvaigžde.
Gimiau po šūdų gabalais .
Įsivaizduokit, kad einat senu, klibančiu, byrančiu tilteliu ,kurį palaiko tik dvi virvės, su kas antra iškritusia lentute. Kiekvienas žingsnis gali būti arba mirtis, arba geresnis rytojus.
Skamba kaip gyvenimas, ar ne. Skamba, kaip normalus kiekvieno žmogaus kelias.
O dabar įsivaizduokit, kad dar neįpusėjus to tiltelio, bet jau daug nuėjus, abi virvės ima ir nuplyšta.
Tiesiog.
Ima.
Ir
Nuplyšta.
Nuplyšta tada, kai jau tikiesi, kad peršoksi netgi kelias lentutes vienu žingsiu. Krenti į uolas, daužaisi, kraujuoji, kraujuoji, kraujuoji, nieks negirdi, nes bedugnė per toli, o tu kraujuoji, rėki, verki, kepi blynus, kad ir ką tu darai, NIEKAS TAVĘS NEGIRDI.
O virvės? Virvės nutrūkusios, bet jos nesidaužo į uolas, jas mato ir girdi, virvės liūdnai sau kabo, bet jas greitai vėl suriš į naują tiltelį.
Manęs nieks nė nežada surišti į ką nors. Tegu krenta tas šūdo gabalas, tiesiai į dar vieną uolą. Jei kas mane ir girdės, tai tik mano aidas, kažkur graudžiai veblenantis žodžius :
Tiesiog.
Ima.
Ir.
Nuplyšta.

katukas nuostabiai rūko

Kol mes netikim (labiau netiki tu), aš tave myliu taip, kai šypsaisi  vidurnaktį pagalvei, kai gaudai gatvėj balsus panašius į tavo, kai pamatai kieno nors akis, lūpas, ar kokį paprastesnį organą, kad ir svetimo žmogaus antakius, ir pradedi matyti tave.

Tu nežinai ,kaip žaviai tu rūkai: rūkantis tu ant suoliuko, apsiniaukę, tu mąstai , tuoj lis; rūkantis tu ant žolės, spigina saulė, vakarėja, šilta, tu šypsais, atviros akys; rūkantis tu, ant lovos, ramu, prieblanda, nuoga nugara. pastarasis mano mėgstamiausias. ir kai suki tabaką, susuki iki galo, tik tada palaižai, ne taip kaip aš, iš pradžių vieną pusę, tada tik lipdau. tu viską meistriškai sulipdai akimirksniu, popierių ir trupinius paverti pavidalu. surūkai truputį, duodi man lyg niekur nieko, ir sukiesi sau antrą.

Tu nežinai , kokie žavūs tavo Taip, ir dar žavesni Ne, bet visus rekordus kerta tavasis Galbūt.Ir visas tas laikas, ir visas tas Nemigos grojimas užsimerkus , apsikabinus gitarą, kai ji išsiderinus griežė savo raudas. Labiausiai atmintin įsiropštė "dabar paskutinis kartas, daugiau nebegrosiu " , o po kelių akimirkų gitara vėl skambėdavo. Ir tai nebuvo romantiška, tai buvo fakin sadistiška ir nyku. Be visų tavo Galbūt aš nebūčiau sužinojus ką reiškia verkti. Verkti prieš pilnatį atsisėdus mažam balkone , ir suprasti , kad TIEK mylėti iš savęs niekada nesitikėjau. Te būna palaimintas tas tavo klaidžiojantis Galbūt.

Man patinka, kad ant savęs nešioji tą energetikos bombą su dviem mazgais.
Ir dar man patinka , kad mūsų akys vienodos.

Ir tu neįsivaizduoji, koks buvai gražus tada , kai sakei, kad nemyli. daug ką man sakei.

 tai yra, ir bus nuostabu .

Inkstai it ant debesų

Filmą pertraukia reklama:

Žmogus sėdi valtyje ir reklamuoja palengvėjimą. Ne taip supratot, jokių espumizanu pilve uraganų ir kitų nusišikimų jis nereklamuoja. Reklamuoja tą elementarų neuraganišką palengvėjimą. Plaukia jis ta valtim , išsišiepia į kamerą ir užkietėjusio optimisto balsu taria:
- Matote? Viens du ir palengvėjau, dabar ramiai galiu sau plaukioti valtimi, nesirūpindamas, kad mano sunkus vidus mane paskandins. Dabar mano inkstai it ant debesų! Tik šiandien nuolaida jūsų palengvėjimui, skambinti  savo likimui šiandien kaip niekad apsimoka !

Žiūrovai  žiovauja, kai kurie kemša spragėsius, kiti bėga į tualetą nuo uraganų, treti sėdi ir spokso į kino salėje esančius plakatus,  ir jų visų moraliniai inkstai toli gražu ne ant debesų,

pfff ,- pagalvoja, - lyg aš sedėčiau supistoj valty.

kad jie žinotų.

Aptrupėjęs balansas

Trapumo jausmas turi daug spalvų, kartais tai primena lengvumą ar net laisvę. Trapaus gyvenimo spalva yra bespalvė. Vienintelis brūkštelėjimas ne į tą sakinį, ir viskas gali būti sugadinta. Reikės sulankstyti visą knygą į gniužulą, išmesti nuo šeškinės stogo, sutrupėti į gabalus ir nežinia (galbūt, kadanors) pradėti iš naujo rašyti, jau kitam kūne, kitu pavidalu, gal akmens, gal saulės, gal savartyno katės.
TAIP TRAPU. O drebančiom rankom dar sunkiau rašyti. Telieka apkaltinti visą pasaulį, gali ieškoti kaltų , gali jų neieškoti, viesvien  galutinė teisiančijo žvilgsnio stotelė bus tavo paties pasimetęs veidas be senatvės raušklių, gal tik nemigos ratilais po akimis.
esi jaunas, bet trupa ir jauni. dažniau jauni.

tie. klebonai.

Vos  matomų apyminčių  prievartavimas – legalu. Nereikės nekaltai tvirtinti mentams „kad ji pati prašė“  (nors po velnių, mintys niekada nepasiprašo, jas arba trauki arba meti  atgal į smilkinių unitazą), pomirtinėj areštinėj miegot irgi nereikės.

Dalykai vykstantys prieblandoje  dažniausiai ir lieka tik prieblandoje, atsiduodančia pelėsiais, dar šiltom košmariškom indulgencijom, nežinia kokių klebonų pasirašytom.

Kiekvienai mano akimirkai vadovauja ratelis klebonų su užrištom akim ir burnom, jie nemoka šnekėti, ir girdėti nemoka. Matyti niekada ir nemokėjo. Klebonai - aklosios dėmės pasirašančios dokumentus už mano tylos nuodėmę.

Tyla kenkia, yra beprasmė tiek, kiek gali turėti beprasmybės sapnai, kuriuos susapnavai:  vos atsikėlęs prisimeni, o po kavos su pienu puodelio iš visos istorijos apie jūsų nuostabų pasąmoninį gyvenimą lieka tik vaizdų nuotrupos apie kokį vaiką kibire ar keli aktorių veidai.

Tas pats ir su mažais pragiedruliais tarp mūsų smilkinių unitazų. 

narvas : begalybė x begalybė kvadratinių metrų

Nežinau į ką tai verčiasi, ir ar turi galutinį tašką. Nežinau ar iš vis kas turi galutinius taškus. Begalybė yra per ilga perskaityt, tik klausimas, kada aš su tuo susitaikysiu ir nebesuksiu ratų. 

Aš save pasmerkiu. Galbūt rimtai. 

Galbūt rimtai susitaikau su tuo kas man (ne)lieka, galbūt man iš tikro nereikia tikslo, aiškaus ar neaiškaus kelio. Tik kvėpuoti, žinoma , neužteks. Bet su rūkymo pertraukėlėm - galbūt. 

Nėra žodžio panašaus į mus, bet jeigu būtų, tai būtų "Galbūt".

Kada vėl vaidensies. Gal pabandyk ateit iš ryto bent kartą? 

Po truputį pakerta sniego kvapo sentimentalumas, bet ar gali būti kitaip, kai tik girtai, o kai blaivai, tai dar girčiau. O mane irgi pagydytų pavasaris.Truputėlį. Vėl nevaldomai šypsaus pro grotas, dangus klausia, kas čia juokingo, atsakysiu jam vėliau. Jeigu ir jis išmoks juoktis. 

diena verta įrašo ir 4 festo vietoj 6

Vilnius yra nuostabus miestas. Įsitikinti nėra sunku, jums reikės pėdkelnių, užsidegimo ir drąsos lįsti į kalvarijų teritoriją, dar šiek tiek alaus. be pavasarinio vėjo vasario pabaigoj irgi matyt nieko nebus.
dabar jau galėsiu sakyt, kad rašau DienoRaštį.
Išėjus po septynių pamokų (teoriškai) trečiadieniais mane apima kažkoks noras be priežasties primalt šūdo. Panašu, kad mano norus karma girdi. Smagu stebėt besivartančią it vėžlys Mieląją ant "satanūchos" ledų, ir mūsų auksinį buržuj įvaizdį po truputį pradeda keisti ištepliotas paltas.
du mojito (vienas su rūdimis, nes atidarytuvas tampa naručio tvora, martynai)  ir litras alaus smagiai prisideda prie nuotaikos. Skleidžiami bebrų/paukščių/adaptų garsai vaikams irgi. Pamestas beveik pilnas cigarečių pakelis (blue eyes, matyt po pusmečio) taip pat prisidėjo prie  kažkokio specifinio jausmo. Likom dviese. Galų gale įveikusios paskutinius gurkšnius, atsistojom ir išlindom į piliagatvį. Prisėdom ant palangės, ji išsitraukė paskutinę cigaretę, ir užkėlusios koją ant kojos pradėjom ją doroti.
Neužilgo pasirodo valkatiškos išvaizdos kurtysis, pradeda kažką gestikuliuoti rankomis, pažiūri į mūsų kojas ir iškelia du nykščius į viršų.
" Nu ačiū "
Gestikuliuoja toliau, galų gale leidžia suprasti, kad nori gauti iš mūsų smagių paslaugų už pinigus. Daėjo kodėl jam tos kojos tokios gražios. Bandom parodyti "ne". Berodydamos visus tuos "ne" ženklus, Kurtysis staiga iššiepia savo bedantę burną ir sako.
"Juokauju"
"Sėkmės panelės".
Junginys "trolololololo" pirmą kartą mano realybėje įgavo prasmę. Nežinau kiek laiko juokėmės. Ypač po mojito ir alaus.
Nusprendėm daryti kaip ir žadėjom, paieškoti ko nors humanoj, sakė prie Kalvarijų faina. Įsėdom į 33 (kažkodėl, nesigaudžiau), išlipom iš keistos pusės ir , nieko keisto, užsimanėm sudoroti dar vieną kitą cigaretę. Aiškus rajono vaizdas sukūrė pasakišką nusiteikimą. Vos pagalvojom apie cigaretes prie šono atsiduria įkaušęs pusamžis vyras.
"Labas"
" Gal galit pavaišint?"
Išsitraukia pakelį, kelis kartus pasakė "nežinau ar tokias rūkysit", sako, imk kiek nori. Paimu dvi, sako gali šešias. Paimu keturias, gal, kad sąžinė ??
Atsiduriam mes toj humanoj, šlamšto krūvos, viskas po tris litus, nesvarbu, sugebėjo pavogti švarką-striukę pasikišdama po paltu kabinoj. Smagu gi. Nusipirkau kažką keisto su drugeliais. Ir šiltą maišą. Kaip gera įsijaust rajonan. Teatras. Aplankėm dar porą devėtų parduotuvių. Perkreipti sunkios gyvenimo ironijos veidai visur, kur tik pažiūrėsi.
Užsimanom pavalgyt. Picų kioskas. Užsisakom kažką smirdančio. Valgom, apetitiškas vaizdas pro langą : myžantis vyras už spaudos kiosko, neįveikiantis užtrauktuko dešimt minučių, tada pastebėjęs mus, pradeda artėti ir rodyti mums rankdarbių ženklus prie klyno. Skanaus.
Mojito poveikis baigias. Suprantam, kokioj nerealioj aplinkoj praleidom tas kelias valandas. Finalui, gąsdinanti senučiukė pradeda klausinėti, ar gali atsisėti čia, ir ko mes taip piktai į ją pasižiūrėjom. Šito tikrai nenupasakosiu, reik pamatyt akis, neįgalų balsą ir išraišką. Tiesiog kalvarijų-tauragnų sotelės teritorija.
Atsisėdom ant suoliuko, prieš mus prie pat plačios gatvės kažkas sūpuoja butelį rankose. Mes baiginėjam festus. Bandom įsiamžinti tokią nepakartojamą dieną. Visose nuotraukose atrodom kaip valkatos-paprievartautos-kažko prisileidusios. Nekeista. Koks rajonas, tokios ir nuotraukos.
Išvada : Vilnius yra nuostabus.
Čia tiek spalvų, kad į paletę netilptų. Į galvas tuo labiau.
O šiaip, už viso to slepias kažkoks ironiškas suvokimas apie žmogaus prigimtis visokio plauko, leisčiaus į apmąstymus, bet dabar galvoj tik pavasaris.

Vis dar bijau pažiūrėt ko aš prisipirkau.