dabar jau galėsiu sakyt, kad rašau DienoRaštį.
Išėjus po septynių pamokų (teoriškai) trečiadieniais mane apima kažkoks noras be priežasties primalt šūdo. Panašu, kad mano norus karma girdi. Smagu stebėt besivartančią it vėžlys Mieląją ant "satanūchos" ledų, ir mūsų auksinį buržuj įvaizdį po truputį pradeda keisti ištepliotas paltas.
du mojito (vienas su rūdimis, nes atidarytuvas tampa naručio tvora, martynai) ir litras alaus smagiai prisideda prie nuotaikos. Skleidžiami bebrų/paukščių/adaptų garsai vaikams irgi. Pamestas beveik pilnas cigarečių pakelis (blue eyes, matyt po pusmečio) taip pat prisidėjo prie kažkokio specifinio jausmo. Likom dviese. Galų gale įveikusios paskutinius gurkšnius, atsistojom ir išlindom į piliagatvį. Prisėdom ant palangės, ji išsitraukė paskutinę cigaretę, ir užkėlusios koją ant kojos pradėjom ją doroti.
Neužilgo pasirodo valkatiškos išvaizdos kurtysis, pradeda kažką gestikuliuoti rankomis, pažiūri į mūsų kojas ir iškelia du nykščius į viršų.
" Nu ačiū "
Gestikuliuoja toliau, galų gale leidžia suprasti, kad nori gauti iš mūsų smagių paslaugų už pinigus. Daėjo kodėl jam tos kojos tokios gražios. Bandom parodyti "ne". Berodydamos visus tuos "ne" ženklus, Kurtysis staiga iššiepia savo bedantę burną ir sako.
"Juokauju"
"Sėkmės panelės".
Junginys "trolololololo" pirmą kartą mano realybėje įgavo prasmę. Nežinau kiek laiko juokėmės. Ypač po mojito ir alaus.
Nusprendėm daryti kaip ir žadėjom, paieškoti ko nors humanoj, sakė prie Kalvarijų faina. Įsėdom į 33 (kažkodėl, nesigaudžiau), išlipom iš keistos pusės ir , nieko keisto, užsimanėm sudoroti dar vieną kitą cigaretę. Aiškus rajono vaizdas sukūrė pasakišką nusiteikimą. Vos pagalvojom apie cigaretes prie šono atsiduria įkaušęs pusamžis vyras.
"Labas"
" Gal galit pavaišint?"
Išsitraukia pakelį, kelis kartus pasakė "nežinau ar tokias rūkysit", sako, imk kiek nori. Paimu dvi, sako gali šešias. Paimu keturias, gal, kad sąžinė ??
Atsiduriam mes toj humanoj, šlamšto krūvos, viskas po tris litus, nesvarbu, sugebėjo pavogti švarką-striukę pasikišdama po paltu kabinoj. Smagu gi. Nusipirkau kažką keisto su drugeliais. Ir šiltą maišą. Kaip gera įsijaust rajonan. Teatras. Aplankėm dar porą devėtų parduotuvių. Perkreipti sunkios gyvenimo ironijos veidai visur, kur tik pažiūrėsi.
Užsimanom pavalgyt. Picų kioskas. Užsisakom kažką smirdančio. Valgom, apetitiškas vaizdas pro langą : myžantis vyras už spaudos kiosko, neįveikiantis užtrauktuko dešimt minučių, tada pastebėjęs mus, pradeda artėti ir rodyti mums rankdarbių ženklus prie klyno. Skanaus.
Mojito poveikis baigias. Suprantam, kokioj nerealioj aplinkoj praleidom tas kelias valandas. Finalui, gąsdinanti senučiukė pradeda klausinėti, ar gali atsisėti čia, ir ko mes taip piktai į ją pasižiūrėjom. Šito tikrai nenupasakosiu, reik pamatyt akis, neįgalų balsą ir išraišką. Tiesiog kalvarijų-tauragnų sotelės teritorija.
Atsisėdom ant suoliuko, prieš mus prie pat plačios gatvės kažkas sūpuoja butelį rankose. Mes baiginėjam festus. Bandom įsiamžinti tokią nepakartojamą dieną. Visose nuotraukose atrodom kaip valkatos-paprievartautos-kažko prisileidusios. Nekeista. Koks rajonas, tokios ir nuotraukos.
Išvada : Vilnius yra nuostabus.
Čia tiek spalvų, kad į paletę netilptų. Į galvas tuo labiau.
O šiaip, už viso to slepias kažkoks ironiškas suvokimas apie žmogaus prigimtis visokio plauko, leisčiaus į apmąstymus, bet dabar galvoj tik pavasaris.
Vis dar bijau pažiūrėt ko aš prisipirkau.
